Kaip viskas prasidėjo: kavos, bėgimo ir vienas klausimas
2015-ųjų pavasarį BA biure tvyrojo bėgimo karštinė. Visi planavo, kas toliau ir greičiau nubėgs, kas gražesnius kedus nusipirks. Būtent tada pasirodė Nikolajus – žmogus, apie kurį sklido gandai, esą jis jau yra nubėgęs maratoną.
Mindaugas prisimena tą akimirką: „Naują adminą priėmė į darbą – jis maratoną yra nubėgęs“, – pasakė jis kolegai Aleksandrui prie kavos. „Susidraugausite jūs, pamatysi“, – atsakė šis.
Tuo metu niekas to rimtai nepriėmė. Tačiau Nikolajus ir Mindaugas greitai rado bendrą kalbą – abu mėgo sportą, plaukimą, abu neatlaikydavo tylos prie vandens. Atšilus pavasariui, Nikolajus pakvietė Mindaugą prie Žaliųjų Ežerų. Planas buvo paprastas: Nikolajus plaukia, Mindaugas „pasaugo daiktus“. Rezultatas buvo dar paprastesnis – sušalusios kojos, nušalusios ausys ir gerai suprasta hierarchija tarp tų, kurie plaukia, ir tų, kurie stebi.
Bet štai 2015-ųjų rudenį Nikolajus, tarsi, tarp kitko paklausė: „Plauksi?“ Turėjo omenyje Bosforą. Mindaugas atsisakė. Nikolajus pusę metų ruošėsi vienas ir 2016-aisiais perplaukė iš Azijos į Europą. O grįžęs jau žinojo – kitas tikslas yra Gibraltaras.
Popieriaus lapelis, kuris viską nulėmė
Grįžęs iš Stambulo, Nikolajus vos atsipūtė – ir jau žingsniavo į Mindaugo kabinetą. Visas švytintis, išsišiepęs iki ausų, jis žiūrėjo tyliai. Paskui sekė žodžių kratinys: „Gibraltaras“, „aš anketą jau išsiunčiau“, „reikia paskubėti“.
Mindaugo reakcija buvo greita ir kategoriška: „Ką tu, gal išprotėjai? Ne, aš ten nevarysiu.“
Tačiau mintis neišėjo. Visą savaitę jis ieškojo pasiteisinimo sau – ir nerado. Galų gale paėmė du popieriaus lapelius. Ant vieno užrašė „TAIP“, ant kito – „NE“, nuėjo pas Nikolajų ir pasakė: „Trauk – rinkis, dešinė ar kairė.“
Nikolajus pasirinko dešinę. Ant lapelio buvo parašyta „TAIP“.
„TAIP reiškia, kad plauksiu kartu su tavimi per Gibraltarą“, – ramiai pasakė Mindaugas. Nikolajus šaukė ir glėbesčiavosi. Mindaugas laukė, kol emocijos ateis vėliau.
Dveji metai treniruočių: baseinas, treneris ir ispanų tyla
Nuo tos dienos prasidėjo rimtas pasiruošimas. Pirmiausia – laiškai Gibraltaro organizacijai ACNEG. Atsakymo tekdavo laukti mėnesį. Ir tas atsakymas dažniausiai neteikdavo vilties: per daug laukiančiųjų, blogi orai, nutraukti plaukimai. Abu norėjo plaukti 2018-aisiais ir taip paminėti Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, bet ispanai nesižavėjo šia data.
Tuo tarpu treniruotės vyko. Pirma, Lazdynų laisvalaikio centre – su senomis plytelėmis, byrančiu tinku ir valytoja, kuri, kaip ir prieš dvidešimt metų, ateidavo į persirengimo kambarį būtent tada, kai nusimauname kelnes. Déjà vu.
Vėliau – treneris Kęstutis Steponavičius klube „Impuls“, Kareivių gatvėje, 7 ryto treniruotės. Mindaugui šis žmogus pasirodė pažįstamas – po pusvalandžio plaukimo chloro kvapas prikėlė prisiminimą: Kęstutis yra jo vaikystės plaukimo draugo brolis. Lietuva – maža šalis.
Pusantro metų treniruočių pas Kęstutį praėjo greitai. Tačiau ACNEG taip ir neatsiliepė teigiamai. Tada Nikolajus rado sprendimą: Katalonijoje įsikūrusį klubą „Neda el Món“, kuris kasmet per Gibraltarą „praplukdo“ 24 plaukikus. 2019-ųjų sausio 30 dieną atėjo atsakymas: „Taip, turime dvi vietas šių metų rugsėjį.“
Penkios stovyklos ir gyvenimas su medūzomis
„Neda el Món“ ne tik suteikė vietas – jie reikalavo, kad dalyviai apsilankytų bent trijose iš penkių stovyklų Barselonoje. Ir jos nebuvo formalios.
Pirmoji stovykla patvirtino realybę: grupėje buvo plaukikai iš Ispanijos, Rusijos, Anglijos, Vokietijos. Mindaugas ir Nikolajus atsidūrė 5 grupėje iš 6. Testas – dvidešimt kartų po šimtą metrų maksimaliu tempu. Ne pats malonumas.
Trečioji stovykla buvo pirmasis susitikimas su jūra. Arenys de Mar, vanduo – šešiolika laipsnių. „Lipant į vandenį gėlė kojas, panirus iki kaklo ištiko lengvas šokas ir panika“, – pasakoja Mindaugas. „Negalėjau normaliai kvėpuoti. Ant liežuvio, gerklėje ir ligi pat bambos buvo siaubingai sūru.“ Po beveik dviejų valandų jis išlipo iš vandens drebėdamas, bet išplaukė iki galo.
Ketvirtoji stovykla buvo savotiška Gibraltaro repeticija – planuoti šešiolika kilometrų bangotame vandenyje. Bangos buvo tokios, kad grupė vis skaidėsi. Mindaugas kentė jūros ligą, raumenų mėšlungį, skausmą – ir vis tiek neatsiliko. Po poros valandų jis išlipo į krantą, Nikolajus tęsė dar valandą. Mindaugas stebėjo jį grįžtant: „Atrodė pavargęs, truputį patinęs, eidamas svirduliavo.“
Penktoji stovykla atnešė medūzas. Rugpjūčio šiluma vandenį prišildė iki dvidešimt keturių laipsnių – medūzų sezonas. Mindaugą įgėlė dar nespėjus nuplaukti iki pirmojo plūduro. Nikolajui smūgis teko į žandą – jo žodžiais, tarsi „kumštis, apvyniotas kilimine danga“. Markas, klubo vadovas, ramiai paėmė plastikinę kortelę ir, paskandinęs Nikolajų po vandeniu, pradėjo trinti jam žandą. Tada nurodė vaistinę. Vaistininkė, išgirdusi „litaunos, medusa“, tik apsidžiaugė.
Tarifa: laukimas, rykliai ir vilkų staugimas
Rugsėjo 11-ą jie atvyko į Tarifą, pietinį Europos tašką, žvelgiantį į Afriką. Iš karto, instruktažas su ACNEG prezidente Laura.
Taisyklės buvo griežtos: plaukikai turi laikytis ne toliau kaip šimtas metrų vienas nuo kito, jei kas plaukia per lėtai – diskvalifikacija, jei kapitonas liepia lipti į laivą – jokių klausimų. Golfo srovė neša į rytus, o rytų vėjas sukuria tokius paviršiaus sūkurius, kad plaukiama tik apie penkiasdešimt–šešiasdešimt kartų per metus. Laura pajuokavo: jei plauksite per lėtai pirmą valandą, „turbūt atsidursite Maltoje“.
Tačiau startas vis slinko. Dėl blogų orų pirma komanda praplaukė tik rugsėjo devintą, antra buvo išsiųsta laukti spalio. Mindaugas nervinosi. Nikolajus – irgi. Ketvirtasis komandos narys Ezequielis iš Meksikos laukė nuo birželio: „Iš nuobodulio, nerimo ir streso jam norisi tiesiog venas pjaustytis“, – rašo Mindaugas.
Kelioms dienoms laukiant, ispanai nepaleido: vežė į kaitų rojų Valdevaqueros, į tunų restoraną Barbatėje, į Gibraltarą – kur valgė „fish and chips“, matė beždžiones ir Britanijos telefono būdeles. O rugsėjo 17-ąją, kai prognozė vėl buvo bloga ir šeštoji grupė buvo išsiųsta namo, trys likę – Mindaugas, Nikolajus ir Hectoras – nuėjo ant uosto vartų staugti kaip vilkai. Kiekvienas, tikriausiai, į tą garsą įdėjo savus žodžius visatai.
Rugsėjo 18-oji: 15,2 kilometro iki Afrikos
Rugsėjo aštuonioliktą išaušo gražus rytas be vėjo. Mindaugas prie pusryčių stebėjo: „Mačiau, kaip Nikolajui ir Hectorui dreba kojos.“ Jie šypsodamiesi paaiškino – dreba ne iš baimės, o „į muzikos ritmą“.
Tryliktą valandą rinkosi uoste. Viskas vyko neįtikėtinai greitai. Greitas instruktažo priminimas, fotosesija ir jau po dešimt minučių jie mojavo likusiems krante. Laivas nuplukdė prie Isla de Tarifa, visi šoko į vandenį, priplaukė prie uolų, palietė jas ir laukė švilpuko.
Startas.
Pirmą valandą plaukė greitai, kaip ir buvo liepta. Mindaugą kamavo nenuraminamas nerimas – kad bus šalta, kad trauks mėšlungis, kad viskas gali blogai baigtis. „Priekyje plaukia baltasis laivas „Columba“, pačioje kairėje – oranžinis laivas „Duende del Mar“, toliau Nikolajus, Hectoras, aš ir Ezequielis.“ Jis išstūmė nervinantį Ezequielį į šoną ir ėmė raminti save: viskas gerai, plaukiame greitai, viskas bus gerai. Kol veidu atsitrenkė į jūrų žolę ir, piktžodžiaudamas, spjaudėsi dešimt minučių.
Po dviejų valandų tempas lėtėjo. Kažkur trečią valandą Mindaugui pasirodė, kad po juo praplaukė delfinas. Ketvirtą valandą Markas paprašė Mindaugo ir Hectoro „padraftinti“ – plaukti priekyje Nikolajaus, kad jiems būtų lengviau. Teoriškai skambėjo logiškai. Praktiškai – Mindaugas greitai grįžo į savo vietą.
Nikolajus tuo metu jau kovojo su savimi. „Iš galvos dingo visos mintys. Visos! Mačiau tik „Columbą“ ir per ją – Maroką.“ Jis keletą kartų bandė sukaupti jėgas antram kvėpavimui, tačiau jos jau buvo išnaudotos. Maroko krantas neartėjo. Laikrodis rodė valandas.
Ir tada Mindaugas sugalvojo maldą. „Kalbėjau tokią maldelę: „Nikolaj, Nikolaj, davai, davai, plauk, plauk, nebedaug liko.“ Ir taip kokį šimtą kartų.“ Jis pats nežino, ar tai padėjo Nikolajui. Jam – tikrai padėjo.
Po penkių valandų ir keturiasdešimt šešių minučių. 15,2 kilometro. Jie palietė Maroko uolas. Teisėjo švilpukas.
„Mes pasiekėme Afriką, mes perplaukėme Gibraltaro sąsiaurį!“ – rašo Mindaugas. „Mes esame pirmieji lietuviai, perplaukę Gibraltaro sąsiaurį!“ – priduria Nikolajus.
Apie tai, kas svarbiau už plaukimą
Nikolajus straipsnio pabaigoje dėkoja. Tėvams ir žmonai – už kantrybę. Treneriui Kęstučiui – už įdėtą darbą. BA komandai – už palaikymą virtuvėje, komentaruose ir asmeniniuose pranešimuose.
Mindaugui jis sako: „Geriausiam plaukikui, treneriui, plaukimo partneriui, banterinimo specialistui ir labai įdomiam žmogui bei Draugui.“
Ši istorija yra apie tai, ką gali padaryti kavos pokalbis su kolegomis, kelionė prie ežero vėlų vakarą, vienas popierinis lapelis su žodžiu „TAIP“ ir žmogus, kuris nesiskundžia, kai vanduo šaltas, bet tyliai kviečia tave sekti paskui. Kartais to ir užtenka, kad du kolegos vieną rugsėjo rytą nuplauktų į Afriką.
